„Kino pavasaris“ jau ne pirmus metus atkreipia ypatingą dėmesį į jaunus žmones, kurie domisi kinu ir tuo, kas kine jiems labiausiai rūpi. Šiais metais „Meno avilio“ jaunieji programeriai Mija Ničajutė, Tėja Kalpokaitė, Anton Vostrekov, Emilija Lanevskaja, Barbora Verbylaitė, Emilija Aglinskaitė, Justina Gavėnavičiūtė, Abigailė Dičiūtė ir Justas Jurčiukonis sudarė programą  „Brangieji, užmerkite akis“. Jos pristatymą bus galima išgirsti kovo 19 d., 19 val., Vilniuje ir pamatyti filmą „Kaupikai“ (rež. Luna Carmoon), kuris žiūrovams ilgai užsiliks atmintyje, kiekvieną dieną primindamas apie emocinių traumų ir keistenybių bagažą. 

Norėdami sužinoti daugiau apie jaunuosius programerius, ribas bei jų stiprią, degančią meilę kinui, pakalbinome juos trumpame interviu, po kurio kino entuziastai dar ir pasidalino savo sudarytos programos filmų rekomendacijomis.

Jaunieji programeriai

Ką ir kodėl jums reiškia kinas? 

Kinas mums yra viskas viename – poilsis, įkvėpimas ir saviraiškos forma. Filmai yra puikus būdas suprasti save ir pažvelgti į aplinką iš įvairių kampų. Ypač smagu, kad šis mūsų visų interesas kuria stiprią bendruomenę ir tampa saugia vieta saviraiškai bei asmeniniam augimui. 

 „Manau, kinas yra būdas atsižvelgti į save, atsižvelgti į pasaulį.“ –  Anton 

„Kinas – tai būdas įamžinti ir pamatyti tai kas tikra ir gyva pasaulyje.“ – Emilija L. 

„Kinas tai viskas viename – poilsis, įkvėpimas ir saviraiškos forma.“ – Mija  

Kodėl pasirinkote tokią programa ir būtent tokius filmus?  

Programoje „Brangieji, užmerkite akis!“ išrinkome filmus, kurie kiekvieną iš mūsų palietė ir kėlė svarbius klausimus, juos apjungėme aktualia ir mums rūpima tema, iš skirtingų aspektų atsispindinčia kiekviename atrinktame filme. Šios programos filmuose įžvelgėme kelias temas, tačiau pamatytuose siužetuose mums labiausiai rezonavo ribų tema, kuri skirtingai ir įvairiapusiškai atsiskleidžia kiekviename filme. Manome, kad mūsų programa yra universali ir ypač aktuali šiuo metu. Joje kalbame ne tik apie tokias temas kaip asmeninės ribos ir jų paisymas, bet ir apie bendruomeninį ribų ignoravimą ar akių užmerkimą tokiais klausimais kaip neseniai vykusi ir vis dar egzistuojanti migracija prie Lietuvos ir kitų kaimyninių šalių sienų. Taip pat ši programa atspindi šiek tiek asmenišką mūsų, paauglių, situaciją savo ribų paieškose. 

 „Šiuose filmuose atradau tai, kas palietė mane asmeniškai, kas rezonavo su mano mąstymu, sujaukė jausmus, iškėlė klausimus, kurių kasdieniame gyvenime savęs nepaklausčiau. Apie tai gal ir yra mūsų programa – nebijoti kalbėti, nebijoti pažinti, aiškintis, ieškoti atsakymų į tuos klausimus.“ – Emilija L. 

Kodėl, jūsų nuomone, ribos yra aktualus klausimas jaunam žmogui?  

Jaunam žmogui kartu su asmenybės paieškomis kyla nežinomybė ir dėl asmeninių ribų klausimo. Siekdami rasti atsakymą į šį klausimą, esame priversti išbandyti save ir taip atrasti ne tik savo ribas, bet ir savo poreikius bei santykį su aplinka. Tad ribų brėžimas – tai dalis savęs pažinimo, kurio dažnai stokoja ir ieško jaunas žmogus. 

Kaip jaučiatės būdami „Kino pavasario“ festivalio dalimi? 

Ne vienerius metus lankomės „Kino pavasario“ seansuose, tad be galo smagu šiemet ne tik pabūti stebėtojais, bet ir dalyviais, turėti galimybę prisidėti prie didžiausio Lietuvos kino festivalio! 

Tėja ir Mija rekomenduoja: „Kaimiečiai“

Filmo siužetas žiūrovą nukelia į XIX ir XX amžių sandūros valstiečių gyvenimą Lenkijos Lipco kaimelyje. Šio filmo istorija – tai lenkų rašytojo, Nobelio premijos laureato Władysław Stanisław Reymont novelė „Chłopi“. Nieko nežinant apie šį filmą, vos į jį pažvelgus, į akis krenta ypač išskirtinė jo savybė – rotoskopijos technika, kuri naudojama visam filmui. 

Būtent šio filmo vizualika ir mūsų kultūrai artima istorija sužavėjo mus. Programos tematika taip pat smarkiai atsispindi filme „,Kaimiečiai“, kurio metu bandos jausmo, pavydo ir teistumo apakinti valstiečiai braunasi į jaunos merginos gyvenimą. 

Kadras iš filmo „Kaimiečiai“

Emilija L. ir Emilija A. rekomenduoja: „Kaupikai“ 

Kaupikai – britų režisierės Lunos Carmoon debiutinis filmas. Jame vaizduojamas unikalus mamos ir dukros santykis, kuris paveikia tolimesnį pagrindinės filmo veikėjos Marijos gyvenimą. Šis filmas jautriai nagrinėja traumas, įgytas vaikystėje, ir jų poveikį jauno žmogaus formavimuisi. Rodoma, kaip žmogus gali pats gyti ir atrasti savo ribas. Žiūrint šį filmą mums kilo klausimų, pavyzdžiui, kas yra realybė, kas yra sveikas santykis, kas tas žmogiškumas. Tai yra klausimai, kurie ypač aktualūs mums, jauniems, formuojantiems savo pasaulėvoką žmonėms.

Kadras iš filmo „Kaupikai“

 Justas ir Barbora rekomenduoja: „How to have sex“ 

Tai yra intensyvi istorija apie jauno žmogaus formavimosi metus, kurioje stebime Tarą ir jos drauges kelionėje į Maliją. Malija – pakrantės miestelis šiaurinėje Kretos salos dalyje, pagarsėjęs audringa ir žvėriška vakarėlių ir pramogų kultūra. Nors ši kelionė atrodo pilna linksmybių ir entuziazmo, joje taip pat iškyla rimti išbandymai su savo ribomis ir žmogiškaisiais poreikiais. Režisierė Manning Walker paneria mus į įtemptą atmosferą, kurioje iškilusios temos apie draugystę, savivertę, abipusį sutikimą lytiniams santykiams ir ribų brėžimą tampa nepaprastai aktualios.

Kadras iš filmo „How to have sex“

Abigailė, Justina ir Anton rekomenduoja: „Žalia Siena“ 

Šis filmas ir savo pavadinimu, ir siužetu parodo fizines (valstybines) ribas, kurios yra peržengiamos imigrantų, tačiau filmas tai pat atskleidžia ir žmogiškąsias ribas aplinkinių elgesyje su žmonėmis, pavirtusiais šios situacijos įkaitais.  

Kyla filmo problematika: ar aplinkiniai veikėjai užmerks akis neteisybei, kaip užmerkia didžioji dalis pasaulio, ar pasirinks jas atmerkti ir imtis veiksmų?

Kadras iš filmo „Žalia siena“

Interviu parengė Lėja Čugunovaitė