Programos sudarytojas Vladas Rožėnas

Pilkasis garnys (Blue Heron, rež. Sophy Romvari)

PANORAMA
Pirmosios meilės nepamirši. Atrinkinėjant „Kino pavasario“ filmus šiems metams, tai buvo pirmas filmas, kuris palietė mane emociškai. Kaip ir neseniai visus virkdęs „Po saulės“, šis kūrinys kalba apie santykius per atminties filtrą. Apie tai, kaip sunku iki galo pažinti kitą, apie susitaikymą su nežinia ir apie norą kokiu nors – emocinio katarsio, smurto, kūrybos – būdu perlipti atstumą tarp savęs ir kito.

Žmogiškieji ištekliai (Human Resource, rež. Nawapol Thamrongrattanarit)

PANORAMA
Apie mūsų laikų problemas rašyti scenarijų sunku, nes jos tokios globalios, tokios plačios ir virtualios. Apie karą parašyti sąlyginai lengva – jis turi fizinę išraišką. O apie klimato kaitą? Ar socialinių tinklų manipuliacijas? Pajamų nelygybę? Šie dalykai fizinių išraiškų neturi. „Žmogiškieji ištekliai“ užfiksuoja šiandieną. Tai vienas retų filmų, apie kuriuos norisi sakyti – jis supranta, ką reiškia būti gyvu būtent 2026-aisiais ir randa būdą tai parodyti.

Lesbiečių kosmoso princesė (Lesbian Space Princess, rež. Emma Hough Hobbs, Leela Varghese)

VIDURNAKČIO KLYKSMAI
Kai taip pavadini savo filmą, jis rizikuoja tuoj pat išsikvėpti, nes nepavyks pusantros valandos užpildyti taip pat įžūliai, kaip pavyko užpildyti pavadinimo eilutę. Dėl išpildyto pažado ši komedija man taip ir įstrigo – ji nuo pirmos iki paskutinės minutės pripildyta kartais kvailo, bet visada vykusio humoro.

Bučšra (Bouchra, rež. Orian Yani Barki, Meriem Bennani)

LOST, LOST, LOST
Kino medija leidžia žiūrovui greitai susitapatinti su bet kokiu personažu, kad ir koks tolimas jis būtų. Animacinė hibrindė „Bučšros“ drama tai tik įrodo – nors pagrindinė šio filmo personažė yra kalbanti kojotė, aš ją supratau ir pajaučiau. Pasiryžti padaryti tokį filmą – ambicinga. Sugebėti jį išpildyti – išvis kažkas neįtikėtino.

Sveiki atvykę į lėlių namelį (Welcome to the Dollhouse, rež. Todd Solondz)

SMELLS LIKE TEEN SPIRIT
Kino teatre pamatyti Todo Solonzo filmą progų pasitaiko retai. Kontroversiškas nuolat ant pražangos ribos lipantis autoriaus humoro jausmas neturi atitikmenų. Jo filmai gali suerzinti ar supykdyti, ypač jautrų žiūrovą. Čia esama kandumo, tik šis visai ne pagiežingas, kaip įprasta sarkazmui, o jautrus ir empatiškas.

Viens ir du (Yi yi, rež. Edward Yang)

PAGAMINTA TAIVANE
Kartais programos sudarytojai turi privilegiją sirgti už filmą ir stengtis jį įtraukti į programą paprasčiausiai todėl, kad šį filmą myli. Tai – vienas šių atvejų. Nuoširdžiai neįsivaizduoju, kaip buvo parašytas „Vienas ir du“. Tai toks momunentalus kūrinys, kad jame nejusti jokių siūlių, nieko, kas rodytų jo dirbtinumą. Vienas iš mano gyvenimo filmų.

Oslas, rugpjūčio 31-oji (Oslo, August 31, rež. Joachim Trier)

JOACHIMO TRIERO RETROSPEKTYVA
Pirmą kartą šį filmą mačiau vos jam pasirodžius. Tada buvau maždaug aštuoniolikos. Iki šiol prisimenu, kokį jausmą jis paliko. Gniuždantis  ir kartu toks atviras žvilgsnis. Jautiesi šio filmo pamatytas – lyg jis žinotų apie tave tai, kas tamsiausia ir liūdniausia. Padeda.