Komunikacijos ir marketingo vadovė Daiva Visockytė

Vandens chronologija (The Chronology of Water, rež. Kristen Stewart)

KRITIKŲ PASIRINKIMAS
„Po velnių, būtent tai ir turėtų daryti filmas!“ – taip Kristen Stewart apibūdino akimirką, kai beveik prieš dešimtmetį perskaičiusi Lidios Yuknavitch memuarus suprato, kad „Vandens chronologija“ privalo tapti jos režisūriniu debiutu.

Kristen šioje adaptacijoje sąmoningai atsisako linijinio pasakojimo: filmas kuriamas fragmentais, šuoliuojant per laiką ir patirtis taip, kaip iš tikrųjų veikia mūsų atmintis – vienas pojūtis, vaizdas ar kūno būsena iššaukia kitą, nepriklausomai nuo chronologijos. Stewart siekia ne „papasakoti istoriją“, o perteikti vidinį išgyvenimą: traumą, tylą, gijimą ir kūrybą. Vanduo čia tampa gydančia jėga herojei, o žiūrovui – filmo eigos kodu.  Leiskitės šiam filmui  nunešti jus taip, kaip nuneštų vandens srovė.

Francas (Franz, rež. Agnieszka Holland)

MEISTRAI
Franzo Kafkos gyvenimas dokumentuotas taip gausiai, kad, kaip teigiama filme, kiekvienam (išlikusiam) jo parašytam žodžiui tenka dešimt milijonų parašytų kitų.  A. Holland pasirenka kiek kitą kelią – pavadina filmą vardu, o ne pavarde, taip sukurdama intymų ir netobulai žmogišką menininko portretą. Čia Kafka vaizduojamas ne kaip mitinė ir didinga figūra, o kaip gležnas, ligotas, pasimetęs jaunas žmogus, nuolat bandantis išsivaduoti iš autoritariško tėvo šešėlio. Kova su tėvo kontrole tampa pagrindine varomąja jėga rašyti.  Franco gyvenimas anaiptol nebuvo kinematografiškas, o jo kūriniai nepelnė jam šlovės esant gyvam. Užtat pats filmas – tikras saldainis akims savo daile, kostiumais ir aktoriais. 

Rekomenduoju tiems, kas Kafką pažįsta tik iš knygų, o apie francišką jo pusę nežino nieko.

Mano tėvo šešėlis (My Father’s Shadow, rež. Akinola Davies)

KONKURSAS
Kai tau apie dešimt, tėtis tavo akyse – stiprus, tvirtas autoritetas, žmogus, kuriuo pats svajoji tapti užaugęs. Kitiems suaugusiesiems jis – tik dar vienas galą su galu bandantis sudurti vyras, kaip ir daugelis 90-ųjų Nigerijoje.

Dieną, kai vyksta naujojo prezidento rinkimai, retai namuose būnantis tėvas pasiima abu sūnus kartu tvarkyti kasdienių reikalų Lagose. Mieste tvyro politinė įtampa ir demokratinė viltis kone už kiekvieno gatvės kampo, o visa šalis rinkimus stebi tarsi lemiamas sporto varžybas. Nuo jų priklausys Nigerijos likimas.

Filmas, kaip odė tėvui ir šaliai – apie kritinį laiką Nigerijai ir neįkainojamą laiką berniukams, iš kurių vienas – filmo režisierius, o kitas – scenarijaus autorius.

Alfa (Alpha, rež. Julia Ducournau)

MEISTRAI, VIDURNAKČIO KLYKSMAI
Jei patiko šie Julios Ducournau filmai „Šviežiena“ „Titanė“, privalu pamatyti ir „Alfą“. Jame režisierė nuosekliai laikosi kūno siaubo žanro, lenda į tabu temas, kuria tokį pasaulį, kurį vargu ar norėtųsi aplankyti gyvai. 

Šįkart istorija apie masiškai plintančią mirtiną ligą, kuri pasiglemžia ir 13-metę Alfą. Mergaitės mama tampa emociniu pasakojimo branduoliu, kuriame persimaišo meilė, praradimo baimė ir vis beviltiškėjantis rūpestis epidemijos akivaizdoje. 

Brutali tematika „Alfoje“ persipina su subtilia, beveik sapniška poetika. O tai trečiajam režisierės filmui atneša kūrybinės brandos ir svorio.

Tėvas (Father, rež. Tereza Nvotová)

KRITIKŲ PASIRINKIMAS
Nors šis filmas laikomas drama, man tai buvo siaubo filmas. „Tėvas“ – vienas tų filmų, kuriuos sunku žiūrėti, bet neįmanoma pamiršti. Jis pasakoja apie akimirką, kai netyčinė klaida akimirksniu sugriauna šeimą, o kaltė tampa naikinančia jėga. Režisierė be jokio sentimentalumo nelyg negailestinga lėmėja nagrinėja, kas būna po vienos tėviškos klaidos. Tėvo (Milano Ondríko) vaidmuo tiesiog išmuša žemę iš po kojų. Kaip ir faktas, kad taip gali nutikti net ir nepriekaištingiems tėvams. 

Įspėju – žiūrint šį filmą, gali skaudėti net fiziškai – mausti širdį, gniaužti gerklę, bet žiūrėti vis tiek rekomenduoju. Ypač jauniems tėvams.