Programos sudarytojas Vladas Rožėnas

Queer (Queer, rež. Luca Guadagnino)

MEISTRAI
Jei mylite Davidą Lynchą, ateikite į lynchiškiausią metų filmą.

Jį lydi amerikiečiui būdinga filosofija – į daiktinę realybę čia įsiveržia sapnai ir vizijos, o galiausiai ir visas gyvenimas veikėjams yra mistika. Filmas pasirenka eiti pačiu nepatogiausiu keliu – per augančią paslaptį, kuri ne atskleidžia, bet tik labiau supina atsakymus. Bet ar ne to ir ieškome kine? Kartais reikia ne tvirto pamato, o sugebėti išgyventi be jo.

Pabėgimas iš 21-ojo amžiaus (Escape from 21st Century, rež. Yang Li)

VIDURNAKČIO KLYKSMAI
Ar kas nors 2024-aisiais yra į vieną filmą sudėjęs daugiau skirtingų technikų, idėjų ir žaidimų kino forma? Jei taip, aš to filmo nemačiau. Kartais taip džiugu sutikti juostą, pasiryžusią atiduoti 110 procentų savęs, perpildančią kiekvieną sceną sumanymais, kiekvieną kadrą vertinančią kaip progą pridėti dar daugiau humoro. Neikite, jei kine ieškote tik egzistencializmo. Eikite, jei mėgstate kartais dviems valandoms išsikraustyti iš proto.

Rusenančios žemės giesmės (Songs of Slow Burning Earth, rež. Olha Zhurba)

KONKURSAS
Jei reikėtų išrinkti vieną žodį šiam filmui, tas žodis būtų normalu. Tai filmas apie karo tapimą normaliu. Ir normalumą to, kad jums, tai skaitančiam žmogui, irgi nesinori žiūrėti daugiau karo. Kančios pasaulyje ir taip daug, gerokai per daug. Bet man „Rusenančios žemės giesmės“ tapo tuo Ukrainos filmu, kuris atliepia vidinį įtrūkį – kaip jausti pasaulyje esant tokį blogį ir su šia žinia gyventi toliau? Kaip būti normaliu, kai viskas aplink – nenormalu? Ir kas tada vis dar yra normalumas?

Karti tiesa (Hard truths, rež. Mike Leigh)

MEISTRAI
Niekas nestato šeimyninių dramų taip, kaip Mike’as Leigh. Neslėpsiu, įprastai žanras nėra tarp mano mėgstamiausių – mama visada daužo lėkštes, vaikai visuomet jaučiasi nemylimi. Tai kažkaip… per paprasta? „Karti tiesa“ herojė irgi, sakytum, per dramatiška tikrovei. Bet jos aštrume slypi kažkas tokio jautraus ir taip kruopščiai paslėpto. Tai nėra tik filmas apie su šeima nesuvestas sąskaitas. Tai filmas-klausimas žiūrovui. Apie tai, kiek kainuoja kitam atleisti – ir kiek kainuoja neatleisti.

Negyvėlis (Dead Man, rež. Jim Jarmusch)

JIMO JARMUSCHO RETROSPEKTYVA
Ikoniškiausias Jimo Jarmuscho filmas – tas, kuris ir sukūrė jam vardą – kine? Ir ne šiaip kine, bet rodomas iš juostos? Viskas tuo ir pasakyta.

Grand Theft Hamlet (Grand Theft Hamlet, rež. Pinny Grylls, Sam Cran)

9 SALĖ
„Hamletas“ ir žaidimas „GTA“ atrodo tokie radikaliai nesuderinami poliai, kad net kai išgirsti apie tokį filmą kaip „Grand Theft Hamlet“, kurį laiką sunku savo galvoje juos sujungti į krūvą. Bet kombinacija veikia, ypač turint omenyje pandemijos kontekstą, kai reikėjo kažką daryti. Reikėjo rasti naują būdą išreikšti save, net jei pats jauti, kaip jis keistai skamba. Toks ir yra visas filmas – bandymas būti išgirstu, nors nebėra įprastų priemonių pasiekti kito ausis.