KINO PAVASARIO vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas

Povas (Peacock, rež. Bernhard Wenger)

PANORAMA
„Povas“ – tai tragikomedija apie Matiją, kuris gali būti bet kuo kitu, bet nemoka būti savimi. Matijas – savo profesijos meistras. Jis dirba  agentūroje „Mano palydovas“ ir teikia „samdomo draugo“ paslaugas. Jį galima išsinuomoti realioms gyvenimo situacijoms, įkūnyti bet kokį pageidaujamą personažą,pavyzdžiui, pavyzdingo tėčio, pareigingo sūnaus ar verslo partnerio. Beje, filmą įkvėpė iš tiesų Japonijoje egzistuojančios draugo nuomos paslaugos (rent a friend). 

Pagrindinis aktorius jums jau gali būti matytas iš filmų „Vakarų fronte nieko naujo“ ar „Kino pavasaryje“ rodyto filmo „Berlynas. Aleksandro aikštė“. O Yorgos Lanthimos ir Rubeno Östlundo gerbėjams „Povas“ gali patikti, nes turi šių režisierių kūrybos prieskonių.

„Povas“ – debiutinis režisieriaus filmas, kurio premjera įvyko Venecijos kino festivalyje. Rekomenduoju žiūrovams, kurie ieško lengvesnio turinio!

Žokėjus (Kill the Jockey, rež. Luis Ortega)

PANORAMA
2019 metais „Kino pavasaryje“ rodėme Luiso Ortegos filmą „Angelas“, tad „Žokėjaus“ labai laukiau, nes tai yra kitas šio režisieriaus darbas!

„Žokėjus“ – keistai juokingas, nenuspėjamas, seksualus trileris, kurio centre – žirgų lenktynių žvaigždė Remas, įklimpęs į destruktyvų elgesį, priklausomybes. Artėjant svarbiausioms jo gyvenimo lenktynėms, po kurių jis išsivaduotų iš skolų mafijos bosui, Remas susitrenkia galvą. Taip praradęs tapatybę, jis pamažu atranda save iš naujo. 

Filmas savo stiliumi primena muzikinį klipą. Šį efektą kuria daugelis nuostabių scenų, muzikinis takelis, sodrios spalvos. „Žokėjų“ praturtina ir režisieriaus noras atskleisti Buenos Airių dvasią – žiūrėdami jį kartu su Remu paklajosite ir po tolimąją Argentiną.

Suleimano istorija (Souleymane’s Story, rež. Boris Lojkine)

KRITIKŲ PASIRINKIMAS
Tai vienas jautriausių mano šiais metais matytų filmų. Manau, kad šiuolaikiniam miesto žmogui, kuris naudojasi maisto pristatymo į namus paslaugomis, šį filmą pamatyti būtina. 

„Suleimano istorija“ pasakoja apie maistą į namus pristatantį kurjerį Suleimaną. Jis mina dviračiu Paryžiaus gatvėmis pristatydamas maistą ir tuo pat metu ruošiasi prieglobsčio suteikimo interviu, kuris vyks vos už dviejų dienų ir nulems jo ateitį. 

Pamatęs šį filmą stipriai pakeičiau savo nuomonę apie kurjerių darbą. Nuo šiol visada kurjeriams palieku „arbatos“, pasakau gražų žodį ar bent jau nusišypsau. 

 Įdomus faktas, kad filme nėra muzikos ir jos nepasigendi. Muzika atsiranda tik filmo pabaigoje, pasirodant titrams. Šiuo sprendimu režisierius norėjo parodyti, kaip personažas girdi, mato ir jaučia Paryžių. Ir pats Paryžius – visai ne toks romantiškas kokį mes, turistai, matome. Tai yra visai kita jo pusė. Taip pat režisierius norėdamas sukurti kuo realistiškesnį filmą ir Paryžiaus atmosferą, pasirinko filmuoti su itin maža filmavimo komanda, gausiame Paryžiaus eisme, visiškai jo neuždarant. 

Filmo premjera įvyko Kanų kino festivalyje. Ten Abou Sangare laimėjo geriausio aktoriaus apdovanojimą, o  „Suleimano istorija“ – specialų žiuri prizą antroje pagal svarbumą programoje.

Queer (Queer, rež. Luca Guadagnino)

MEISTRAI
Šį filmą galima pasirinkti dėl dviejų vardų: Danielis Craigas ir Luca Guadagnino. Luca Guadagnino – šio filmo režisierius, kurį žiūrovai gali žinoti dėl jo anksčiau sukurtų filmų „Vadink mane savo vardu“ bei neseniai kino teatruose pasirodžiusio filmo „Varžovai“. Ir, žinoma, pagrindinis šio filmo aktorius Danielis Craigas, kuris šį kartą yra ne kovotojas, o įsimylėjęs narkomanas.

„Queer“ – tai istorija apie meilę, priklausomybę narkotinėms medžiagoms ir kitam žmogui. Čia pagrindinis filmo aktorius Danielis Cragas tingiai klajoja 1950-ųjų Meksikos sostinėje iš baro į barą, iš viešbučio į viešbutį, ir įsimyli. O antroje filmo dalyje pasineria į atsakymų ir haliucinogenų paieškas atokiose Pietų Amerikos džiunglėse. 

Mane ypač sužavėjo filmo vizualumas ir atmosfera. Tikiu, kad iš didžiojo kino ekrano tiesiog alsuos Meksikos karštis ir Pietų Amerikos džiunglių drėgmė, melancholija, haliucinogeninės, sapnų scenos. 

Filmas skirtas drąsiam ir kino patirčiai atviram žiūrovui. „Queer“ – tai William S. Burroughs romano ekranizacija. Patiks tikrai ne kiekvienam.

Café de Flore (Café de Flore, rež. Jean-Marc Vallée)

SPECIALIEJI SEANSAI
Tai pirmasis filmas, kurį pamačiau savo pirmajame „Kino pavasaryje“. „Café del Flore“ – režisieriaus Jean’o-Marc’o Vallée juosta, apie kurią dar ir dabar kalba ir kurią prisimena nemaža dalis festivalio žiūrovų.

Šio filmo jausmas ir wow įspūdis yra išlikęs iki šiol. Ir nors paties filmo siužeto, tiesą sakant, jau neprisimenu, bet žinau, kad jis buvo toks stiprus, jog apie jį galvojau dar kurį laiką. Kas man tąkart labiausiai įsiminė, tai garso takelis. „Café de Flore“ jis buvo tikrai įspūdingas ir tos dainos mano grojaraščiuose yra išlikusios iki šiol. Beje, pagrindinė filmo daina tais metais buvo išrinkta „Kino pavasario“ daina, todėl ją grodavo prieš visus filmų seansus ir ji, o kartu ir filmas, mane lydėjo viso festivalio metu.

Labai džiaugiuosi, kad šiemet galimybę pamatyti „Café de Flore“ turės ir tie, kurie nespėjo to padaryti 2012 m.: festivalio įkūrėja Vida Ramaškienė, pasirinkdama filmą, kuris jai yra labiausiai įsiminė per trisdešimt metų, į „Kino pavasario“ specialią programą įtraukė būtent „Café de Flore“. Pats taip pat planuoju apsilankyti viename iš šio filmo seansų.

Į nežinomą kraštą (To a Land Unknown, rež. Mahdi Fleifel)

KONKURSAS
Šis filmas jau spėjo apkeliauti nemažai tarptautinių kino festivalių ir juose laimėjo ne vieną žiūrovų simpatijų prizą bei apdovanojimą. Tikiu, kad „Kino pavasario“ žiūrovai šį filmą taip pat įvertins aukščiausiais balais. 

Filmas „Į nežinomą kraštą“ pasakoja apie du pabėgėlius, laikinai įstrigusius ir klajojančius po Atėnų gatves. Čia jie įvairiais būdais bando prasimanyti pinigų, kad nusipirktų padirbtus pasus ir galėtų įgyvendinti savo svajonę – patekti į „tikrąją“ Europą ir įsikurti Vokietijoje. Ten vaikinai trokšta atsidaryti savo kavinę, o kai uždirbs daugiau pinigų – atsivežti savo šeimas. 

Filmas yra labai įtraukiantis, širdį veriantis ir jautrus. Apie tai, kokius blogus dalykus gali padaryti geras žmogus vardan geresnio gyvenimo siekio. „Į nežinomą kraštą“ itin aktualus šiomis dienomis, kai pasaulyje vyksta karai, o tūkstančiai pabėgėlių gyvena tarsi tarpiniame gyvenimo periode, tarp savo gimtosios šalies, ir naujo, geresnio gyvenimo atradimo. 

Rekomenduoju ir linkiu pamatyti kiekvienam. Būtent tokie filmai sukurią TĄ „Kino pavasario“ patirtį.