KINO PAVASARIO įkūrėja Vida Ramaškienė

Vermilijas (Vermiglio, rež. Maura Delpero)

KRITIKŲ PASIRINKIMAS
Tikrai abejingų nepaliksiantis klasikinis filmas jautriai pasakoja vienos italų šeimos istoriją. Besibaigiančio karo ir kitų skaudžių likimo siunčiami išbandymai tampa dar labiau paveikūs išskirtinio kalnų grožio ir subtilios muzikos fone.

Trys draugės (Three Friends, rež. Emmanuel Mouret)

PANORAMA
Tokią daugiakampę ir įtraukiančią meilės dramą gali papasakoti tik prancūzai… Na, žinoma, dar italai. Man šis filmas priminė Paolo Genovese „Tobulus melagius“. Mums kūrėjai įtikinamai pateikia „tobulų draugių” paveikslą, bet meilės reikalai negailestingai suteikia dramos elementų. Ach, tie vyrai!

Paukštis (Bird, rež. Andrea Arnold)

MEISTRAI
Britų režisierės Andrea Arnold dėka festivalyje turėsime ypatingą reginį. Tai mistinis pasakojimas, apie kelią beieškant ryšio su savo artimaisiais. Režisierės fantazija ekrane sukūrė tokius vaizdus, kurie persekioja mane jau metus, nuo to karto, kai „Paukštį“ pirmą kartą išvydau Kanų kino festivalyje. Filmą tik sustiprina ypatingas, aktoriaus Franzo Rogowskio vaidmuo. „Paukštis“ užburia savo vaizdu ir palieka neišdildomus įspūdžius.

PONT NEUF MEILUŽIAI (Lovers on the bridge, rež. Leos Carax)

SPECIALIEJI SEANSAI
Švenčiant „Kino pavasario“ jubiliejų svarbu kalbėti ir apie šį Leos’o Caraxo filmą. „Pont Neuf meilužiai“ – didžiulį postūmį tiek Prancūzijos, tiek Europos kino istorijai padaręs filmas, prisidėjęs prie kino estetikos manifesto formavimo. Aktorių Juliette Binoche ir Denis Levant tandemas, režisieriaus siekis kalbėti apie žmonių emocijas bei jausmus žavi bei įtraukia.

Café de Flore (Café de Flore, rež. Jean-Marc Vallée)

SPECIALIEJI SEANSAI
Ypatinga emocija, beprotiškai gera muzika bei gražios, bet tuo pačiu ir skaudžios meilės istorijos, verčiančios permąstyti savo santykius su artimaisiais, o ypač mylimaisiais – tai „Café de Flore“. Filmas užima ypatingą vietą mano širdyje, nes 2012 metais, kai filmas pirmą kartą buvo parodytas „Kino pavasaryje“, viso festivalio metu buvo galima girdėti muziką būtent iš „Café de Flore“. Žaviuosi, kad net ir pasakojant skausmingas meilės istorijas, režisierius išlaiko filmo šviesą ir žmogiškumą. Tad pasimėgaukite „Café de Flore“, o būdami Paryžiuje nepraleiskite progos aplankyti ir jaukią to paties pavadinimo kavinę.