„Neturiu žodžių“ – dažnai girdima frazė, kai karo tikrovė tokia sukrečianti, kad kalba atrodo nebepajėgi ją apibūdinti. Darynai Mamaisur studijuojant Briuselyje, jos šalyje prasideda rusijos plataus masto invazija. Pavasarį, kai Briuselyje ir Kyjive vienu metu pražysta kaštonai, ji imasi kurti filmą, kuriame fiksuoja tą kažkur tolumoje kvepiantį pavasarį. Mainydamasi vizualiniais laiškais su drauge iš Kyjivo, Daryna susiduria su klausimu: kaip kuriant filmą apie karą kalbėti apie šviežią ir tebesiplečiančią žaizdą?