Aštuonmetis vaikas ieško savo tikrojo vardo – tokio, kuris tiktų prie jausmo viduje. Jis visai nenori būti vadinamas Aitoru, vardu nuo gimimo. Susigalvota pravardė Koko leidžia jaustis šiek tiek tvirčiau. Šeima ir aplinkiniai kreipiasi į jį vis kitaip ir tai kelia sumišimą. Leidžiant turiningą vasarą Baskų krašte tarp avilių, labai skirtingų šeimos moterų ir naujų draugų, vaikui atsiveria naujos perspektyvos, aiškėja, kaip suvienyti vidinę jauseną ir aplinkinių matymą. 

„Atmosfera, jautrumu, šeimos santykių nagrinėjimu šis filmas artimas pernai žiūrovų pamėgtam „Alkarasui“. Debiutuojanti baskų režisierė filme pasitelkia bičių ir avilio metaforą, kuri padeda dar geriau perprasti, kaip kiekvienas šeimos narys susijęs ir priklausomas vienas nuo kito. Avilyje, kaip ir filme vaizduojamoje šeimoje, dominuoja moterys, o žiūrovas stebi, kaip skirtingai kiekviena/s supranta, ką reiškia būti ir jaustis moterimi.“ (Dovilė Grigaliūnaitė) 

---