Dokumentinio kino komanda sumanė filmuoti valstybės tarnautojų stalus, kol jų nėra darbe. Norėdami išsiaiškinti, kodėl vienas darbuotojų taip ir negrįžo, filmo kūrėjai apsilanko vyro namuose. Duris atidaro susirūpinusi motina ir, palaikiusi filmuotojus televizijos žurnalistais, padėsiančiais ieškoti sūnaus, įsileidžia juos į namus. Kamera ima sekti motinos pastangas surasti pradingėlį, net jei tai atskleis paslaptis, kurių ji nenorėtų žinoti.

„Tai dokumentiką imituojanti komedija apie gilius Graikijos visuomenės skaudulius. Pasirinkta forma leido režisieriui išlaikyti lengvą toną pasakojant apie ksenofobiją ir rasizmą. Viena vertus, jis atsitraukia dideliu atstumu – teoriškai ne už vienos kameros, o už dviejų. Kita vertus, jis gali apsiriboti fragmentais bei išvengti itin skaudžių ir aštrių temos niuansų. Žinant, kad pačioje Graikijoje filmas jau sulaukė žiūrovų simpatijų, atrodo, ėjimas pasiteisino.“ (Ignė Smilingytė) 

---