Ieškodamas naujos formos, režisierius Medas Hondo debiutiniame filme išvengė konvencionalaus naratyvo. Filmo pradžioje matome juodaodžius, išsirikiavusius priešais baltaodį kunigą, kad pakrikštytų ir suteiktų naują vardą, – tai pirmas žingsnis siekiant atplėšti nuo šaknų ir pavergti. Po kelių ironiškų scenų prasideda jauno vyro, atvykusio iš Afrikos į Paryžių su didelėmis viltimis, istorija. Tačiau jis randa tik bedarbystę arba nešvarius darbelius, nepriimtinas gyvenimo sąlygas, atvirą rasizmą ir biurokratinį abejingumą.

„Iki šiol pamenu restauruotų Medo Hondo filmų premjerą Bolonijoje – režisierius negalėjo sulaikyti ašarų pagaliau vėl matydamas savo filmus didžiajame ekrane. Tai vienas nuoširdžiausių balsų Afrikos kine, kuris sėja viltį apie pasaulį be nelygybės ir naujo jautrumo bei sąmoningumo siekį." (Mantė Valiūnaitė)

---