Kažkur Butano džiunglių gilumoje kas 12 metų vyksta mistiškas ritualas. Į jį jo patriarchas kaskart pakviečia grupę vyrų ir moterų, kad šie nuo pilnaties iki jauno mėnulio patirtų absoliutaus anonimiškumo laisvę. Beveidžiai, po kaukėmis pasislėpę vyrai ir moterys apeiginiuose šokiuose ir ritualuose išlaisvina savo paprastuose gyvenimuose užgniaužtus instinktus. Vienas jų, rituale dalyvaujantis pirmą kartą, tarsi gimsta iš naujo. Nors pirmosiomis dienomis jis jaučiasi nesavas, po kurio laiko prisitaiko ir pametęs galvą dėl Raudonosios rūstybės leidžiasi pavojingu, geismo vedamu keliu. 

„Šiame nežemiškame filme jo režisierius budistų lama, įkvėptas Bardo – būsenos tarp mirties ir naujo įsikūnijimo, – kalba apie savęs pažinimą. Archajiškuose ritualuose dera patys aukščiausi ir primityviausi žmogaus prigimties elementai.“ (A. Račaitytė)