Beksinskis – švelnus ir jautrus žmogus, paniškai bijantis vorų. Jis tapo distopinius, daug ką trikdančius paveikslus. Beksinskis – šeimos žmogus, norintis visa ko geriausio mylimai žmonai Zofijai, neurotiškam sūnui Tomekui ir abiejų sutuoktinių motinoms, gyvenančioms kartu. Jo paveikslai, kasdien kantriai tapomi grojant klasikinei muzikai, pagaliau randa vietą šiuolaikinio meno pasaulyje. Katalikė žmona Zofia bando laikyti visus keturis namo kampus, bet problemiško Tomeko protrūkiai gana neprognozuojami, kaip ir jo grasinimai bei bandymai nusižudyti. Šeima truputį atsikvepia, kai sūnus pradeda susitikinėti su moterimis, įsidarbina radijuje ir ima versti filmus. Tačiau Beksinskis niekada nemanė, kad šeimos padangėje visada švies saulė. Filmas paremtas dailininko Zdzisławo Beksińskio šeimos istorija.

„Paskutinė šeima“ tapo tikru ne tik Gdynės festivalio žiuri narių, bet ir žiūrovų numylėtiniu. Jame daug mirties, bet režisierius tikrai nenori tapyti beviltiško šeimos portreto. Veikiau jam svarbu suvokti ir perteikti, kad mirtis neišvengiama, tad reikia ją prisijaukinti ir vis tiek gyventi toliau. Seniai neteko matyti debiutanto filmo, kuris taip natūraliai perteiktų laiko tėkmę.“ (S. Lingevičiūtė)