• PROGRAMA

Lietuvos muzikos pasaulio prisiminimai apie festivalį visoje šalyje atidariusio filmo „Vasara“ herojus

Šiandien festivalis oficialiai jau atidarytas visoje Lietuvoje. Kovo 21-ą dieną „Kino pavasaris“ prasidėjo Vilniuje ir Kaune, o vėliau ir dar 17-toje miestų: Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Jonavoje, Utenoje, Gargžduose, Druskininkuose, Anykščiuose, Birštone ir Varėnoje, Mažeikiuose, Visagine, Telšiuose bei Tauragėje ir Šakiuose. Visoje Lietuvoje festivalį pradėti pasirinktas garsaus kino ir teatro režisieriaus Kirilo Serebrenikovo filmas „Vasara“ („Summer“). Tai nostalgiška odė grupei „Kino“, jos lyderiui Viktorui Cojui, nukelianti į muzikinį Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) pogrindį, spinduliuojantį maištu, kūryba ir meile.

Dalijamės garsios žurnalistės Laisvės Radzevičienės, kuri pati vykdavo į Leningrade vykstančius koncertus, ir jos bičiulių Dovydo Bluvšteino, Marko Šliamovičiaus,Saulius Urbonavičiaus-Samo surinktais atsiminimais apie šią legendinę asmenybę.

Mirtis visada kuria legendą. Legenda paliečia dar labiau, kai herojus miršta jaunas. Ir ypač – 28-erių. Rusijos dainininko Viktoro Cojaus istorija greičiausiai bus gyva ir tuomet, kai neliks žmonių, kurie girdėjo jo dainas ar matė jį scenoje. Nes Viktoras Cojus scenoje reiškė besikeičiančius laikus. „Mes laukiame permainų“, – dainavo jis. Juodojo Rusijos roko scenos karaliaus, ypatingos sielos žmogaus istoriją šiais metais pristato festivalis „Kino pavasaris“. Programoje – namų arešto sąlygomis baigtas kurti režisieriaus Kirilo Serebrenikovo filmas „Vasara“.

Kanų kino festivalyje filmo „Vasara“ garso takelis pripažintas geriausiu. Nostalgiška populiariausių Rusijos roko grupių muzika, to meto Sankt Peterburgo atmosfera, atpažįstami herojai šiame filme masina labiau nei jo herojų sąsajos su tikrove.

„Liūdnojo veido riteris“, – taip mes 1987-aisiais roko muzikos festivalio „Lituanika“ užkulisiuose pavadinome Viktorą Cojų. Jis nedalyvavo nė viename muzikantų vakarėlyje, netgi kavos atsigerti neateidavo į Sporto rūmų bufetą. Cojus jau tada buvo žvaigždė, o gal apskritai toks – nuošaliau nuo visų.

„Tuščias ir pasikėlęs“, – taip šiandien Viktorą Cojų prisimena Dovydas Bluvšteinas, anuomet organizavęs daug roko muzikos koncertų. Cojaus gerbėjai, o gal net „Vasaros“ režisierius Kirilas Serebrenikovas, jam už tai nurautų žilus plaukus, nes dainininkas visada buvo laikomas paprastu, tyliu vaikinu, laisvu nuo muzikos laiku dirbančiu katilinėje.

Grįžęs į Sankt Peterburgą po festivalio „Lituanika-87“, Cojus buvo šiek tiek nusivylęs – jis buvęs ne jo muzikos žanro, pernelyg metalinis.

Tai, kad anuomet Viktoras Cojus atvyko groti į Vilnių, yra nemažas žurnalisto ir muzikos koncertų organizatoriaus Marko Šliamovičiaus nuopelnas. Anuomet Markas jautėsi savas tarp Sankt Peterburgo roko muzikantų. Jis pažinojo grupių „Akvariumas“ narius, viešėdavo garsiajame Boriso Grebenščikovo bute.

Markas suorganizavo „Kino“ pasirodymą Taline ir Vilniuje, o 1988 metais Cojus su žmona Marijana viešėjo ir valgė koldūnus Marko bute Taline. „Kai Viktoras grojo Vilniuje, jis buvo ant skyrybų su Marijana slenksčio. Labai išgyveno. Ir ji, ir jis... – liūdnas Cojaus nuotaikas festivalyje „Lituanika“ prisimena Markas. – Be to, garsas festivalyje buvo tragiškas, o geram muzikantui nėra nieko blogiau, nei negirdėti savęs scenoje.“

„Visai paprastas vyrukas. Kartu grojome 1989-aisiais Romos festivalyje „Soviet Rock“. Drauge su „Kino“ pasirodėme Musolinio parke, gyvenome viename viešbutyje, susitikdavome, persimesdavome keliais žodžiais, o vieną dieną abu kartu žvelgėme pro rakto skylutę į Vatikaną. Jis visada rengdavosi juodai, aš irgi, Viktoras buvo uždaras, jis tikrai nepuldavo kiekvienam į glėbį. Netrukus po festivalio pasiekė žinia, kad jis žuvo. Tai buvo tie patys metai, kai avarijoje netekome savo grupės vadybininko Mariaus Brasiūno“, - savo atsiminimais dalijasi grupės „Bix“ lyderis Saulius Urbonavičius-Samas.

Saulius sako niekuomet nebuvęs rusiško roko gerbėju, tačiau vertino „Akvariumą“ dėl ypatingų, laikmetį atspindinčių tekstų. „Cojus buvo monumentalus baisaus rusiško liūdesio atstovas. Neabejoju, kad žmonės jį labai mylėjo dėl to, kad daugelis buvo patys tą gilų egzistencinį liūdesį išgyvenę“, – įsitikinęs Samas. 

Toks pat geras įspūdis apie rusų roko legendą likęs tuometinių roko festivalių organizatoriui Gintautui Babravičiui: „Pasėdėjom kažkokioj terasoj dviese valandžiukę ar pusantros vynelį gurkšnodami. Pokalbis buvo neįpareigojantis, apie šį bei tą, bet jaukus. Nesužvaigždėjęs, šiltas žmogus.“

Viktoro Cojaus populiarumas dar labiau šovė aukštyn po to, kai kino ekranuose pasirodė filmas „Adata“. Dainininkas jame atliko pagrindinį vaidmenį, o filmo garso takelis sugulė į albumą „Kraujo grupė“. Daugybė rusų paauglių jį mėgdžiojo – taip pat juodai rengėsi, kirpo plaukus kaip jis ir skambino gitara. Rinkdavosi jie prie Cojaus sienos Maskvos Arbate, ją galima rasti ir šiandien.

Viktoras Cojus žuvo 1990 metų rugpjūtį. Užmigęs prie vairo, rėžėsi į priešais atvažiuojantį autobusą. Tokia oficiali versija, kuria daugelis Cojaus gerbėjų nenori patikėti. Kalbama apie tai, kad 28-erių dainininką pašalino Rusijos saugumas. Tokia versija Cojaus legendai – dar parankesnė.

Markas Šliamovičius labai gerai prisimena, koks žvaigždėtas dangus buvo tą naktį, kai žuvo Cojus. Sužinojęs tą žinią, Markas per akimirką atsidūrė pirmoje tuo metu privačioje radijo stotyje ir pradėjo laidą apie Viktorą Cojų.

Kitą dieną jis traukiniu išvyko į Sankt Peterburgą į Cojaus laidotuves. Tris valandas jam teko stovėti eilėje, kad galėtų padėti gėlių ant dainininko kapo.

Rusijoje Viktoras Cojus buvo vadinamas kovotoju. Jis kvietė permainas, ragino jose dalyvauti, tačiau iš tiesų jam pačiam labiausiai rūpėjo muzika. Jis buvo neatsiejama ir labai svarbi praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio muzikos kultūros dalis. Tuo metu, kai daugelis Cojaus kartos muzikantų dairėsi į užsienį ir mėgdžiojo populiariausius Vakarų muzikantus, vaikinas juodais drabužiais, kūrė individualią, originalią muziką. Štai kodėl jų koncertai lūždavo nuo gerbėjų, o plokštelės buvo leidžiamos milijoniniais tiražais.

„Nežinau, ar jis buvo kovotojas, – šiandien svarsto Markas Šliamovičius. – Bent jau savęs tokiu nelaikė.“

Po Vilniaus festivalio „Lituanika-87“ garsus muzikos kritikas Artemijus Troickis žurnale „Nemunas“ rašė: „Apie roko muziką kalbame su nerimu. Uždraus ar neuždraus, bus festivaliai ar nebus? Šiuo metu tikrai jaučiame nepasitenkinimą roko muzika. Sukilo rašytojai, radijas nustojo transliuoti net kelias roko laidas. Aš visa tai vertinu ramiai – nes demagogija yra demagogija, o ekonomika – ekonomika. Vienintelės plokštelės, kurias dabar perka, yra roko albumai, kurie bus leidžiami milijoniniais tiražais. Rokas, manau, gyvuos, tik visokiais būdais gali būti stengiamasi nukreipti jį į konformistinę vagą. O rokui nevalia nusiristi ligi šokių muzikos, kuri visada turi komercinę paklausą ir yra niekam nepavojinga.“

Argi ne pranašiški žodžiai, parašyti juodu ant balto prieš 32 metus? Tuomet, kai Viktoras Cojus Vilnių kvietė į permainų laiką.

Parengė Laisvė Radzevičienė

Apie festivalį

 24-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks 2019 metų kovo 21–balandžio 4 dienomis 19-oje šalies miestų. Praėjusiais metais „Kino pavasaris“ sulaukė 116 551 žiūrovo, tad yra didžiausias kino renginys Lietuvoje ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Projektą remia Lietuvos kino centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Mažeikių, Jonavos, Utenos, Visagino, Druskininkų, Anykščių, Varėnos, Šakių, Birštono savivaldybės ir privatūs rėmėjai.