Naujienos
Dovilės filmų rekomendacijos
Programos sudarytoja Dovilė Grigaliūnaitė
Renkantis ką pasižiūrėti „Kino pavasaryje“ be garsiausių vardų ir didžiausių metų filmų siūlau atkreipti dėmesį į dažnai didelėje programoje pasimetančią dokumentiką, kino klasiką, trumpametražius filmus ir lietuviško kino premjeras. Siūlau rizikuoti, eiti į filmus nežinant jų kūrėjų pavardžių, pasikliauti savo nuojauta ir režisierių sprendimais. Ir kino apgaule. Pačia gražiausia.
„Po saulės“ (rež. Charlotte Wells)
KONKURSAS / ATIDARYMO FILMAS
Filmo kūrėjai buvo labai nustebę tokia „Po saulės“ sėkme – premjera Kanuose, tiek daug puikių kritikų ir žiūrovų atsiliepimų ir vis dar ieško atsakymo kodėl tiek daug žmonių pamilo šį filmą, kurio veiksmas vyksta viskas įskaičiuota atostogose Turkijoje. Teisingų atsakymų gali būti daug, bet tikriausiai pagrindinis – filmas jautriai surezonavo. Žiūrovai jame pamato svarbias temas, išgyventus potyrius, matytus vaizdus ir sujaudinančias atmintinai mokamas dainas. Sudominti filme gali daug kas – tėčio ir dukros santykiai, psichinės sveikatos tema, kaip pasaulį mato paauglys, filmo forma, režisierės braižas. O man įdomiausia – atmintis. Ji yra slidi, prisiminimai užsimiršta, netikėtai grįžta, nepalieka, ir vėl nugrimzta. „Po saulės“ trisdešimtmetė moteris žiūri kasetes iš paskutinių atostogų su tėčiu kuomet jai buvo vienuolika. Koks liko tėčio, paauglystės atsiminimas? Ką mes prisimename bendrai, kolektyviai, o kas lieka asmeniška? Ir kas lieka „po saulės“? Šis filmas slypi detalėse ir smarkai paliečia jausminiu būdu.
„Kino mėgėjas“ (rež. Krzysztofas Kieślowskis)
PATI GRAŽIAUSIA APGAULĖ
Filmas skirtas ne tik kino, ne tik lenkų kino, ne tik lenkų kino meistro Krzysztofo Kieślowskio kūrybos mėgėjams. Nors tokiems režisieriaus fanams vos ne atmintinai žinantiems garsiausius Kieślowskio filmus, kaip aš, šis gali būti dar nematytas. „Kino mėgėjas“ režisieriui tapo tramplinu į tarptautinę kino sceną ir žymi lūžį jo karjeroje kuomet dokumentiką pakeitė vaidybinis kinas. Tai filmas apie meno reikšmę žmogui, apie šeimą, cenzūrą ir apie meilę kinui. Netgi pamišimą dėl kino. „Kino mėgėją“ įtraukėme į šių metų tematinę programą „Pati gražiausia apgaulė“ skirtą kinui, žiūrovams ir žiūrėjimui. Joje – kino klasiką, kurią reikia pamatyti kino teatro ekrane.
Pastaraisiais metais dokumentika svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose sulaukia pelnyto dėmesio ir įvertinimo. Neseniai pasibaigusioje Berlinalėje „Auksinį lokį“ už geriausią filmą gavo taip pat programoje rodomas „Adamant“, o Venecijos „Auksinį liūtą“ pelnė dokumentika „Tiek grožio, tiek skausmo“. Filmo pavadinimas itin taikliai nurodo apie ką jis pasakos kultinės amerikiečių fotografės Nan Goldin lūpomis. Per daug saldžiai skambėtų pasakius, jog menininkės gyvenimas vertas filmo. Vertas ir filmo, ir daug daugiau. O svarbiausia, vertas gyvybės. Dokumentika pasakoja apie Nan Goldin kovą prieš farmacijos kompaniją ir apie savo neįtikėtiną, pašėlusį, sudėtingą ir šviesų gyvenimą ir meną.
„Vera“ (rež. Tizza Covi, Rainer Frimmel)
KRITIKŲ PASIRINKIMAS
Vera Gemma italai pažįsta – ji dalyvauja pigiuose realybės šou, apie jos meilės romanus rašo bulvarinė spauda. Ryški moteris gyvena praeityje garsaus ir vis dar mylimo savo tėčio spaghetti versternų žvaigždės šešėlyje. Kad ir ką bedarytų, ji jaučiasi nepakankamai talentinga, nepakankamai pasiekusi, nepakankamai graži. Filmo režisieriai susidomėjo Vera su ja susipažinę ir nusprendė sukurti vaidybinį filmą paremtą jos išgyvenimais ir jausmais. Dokumentiška, stilinga, aštri drama apie tėvų šešėlius, garsumo neigiamas puses, išankstinius nusistatymus ir ryžtą nuolat pakilti ir eiti toliau.
„Sent Omeras“ (rež. Alice Diop)
KRITIKŲ PASIRINKIMAS
Pasižiūrėjus šį filmą iškart jauti, kad tokia kinematografinė patirtis pasitaiko retai. Nesinori nieko išduoti, pasakyti tik tiek, kad tai filmas, kurio veiksmas vyksta teismo salėje ir yra paremtas tikrais faktais. Skamba labai sausai, bet pasakyti, kad meistriškas filmas iš naujo įrodys, kodėl verta žiūrėti ir tikėti kinu, irgi per mažai. Neveltui filmas gavo du apdovanojimus Venecijos kino festivalyje ir buvo išrinktas atstovauti Prancūziją Oskarų apdovanojimuose. Režisierė tapo pirmąją juodaode moterimi atstovaujančia šalį šiose Oskarų lenktynėse. Bet kalbant ne apie pasiekimus ir apdovanojimus, tai Alice Diop yra puikiai pažįstama dokumentikos mėgėjams, nes filmuoja jau 15 metų. „Kuriu filmus „iš pakraščių“, turėdama politinę intensiją filmuoti nutildytus žmones, nes aš pati iš ten esu kilusi. Tai mano teritorija, mano istorija“, – sako Alice Diop.
„Totemas“ (rež. Lila Avilés)
KRITIKŲ PASIRINKIMAS
Tai filmas apie mirtį, kuriame tiek pilna gyvybės. Ir humoro. Filmo veiksmas vyksta viename bute vieną dieną ruošiantis gimtadienio šventei. Ši šventė kartu yra ir atsisveikinimas su sergančiu jaunu vyru, pamatyta jo mažos dukros akimis. Visi skirtingai išgyvename gedulą, skausmą ir skirtingai atsisveikiname. „Toteme“ pamatysite tiek šilumos, tiek meilės, ir tiek skausmo atsiveriančiuose šeimos santykiuose. Tokio įtaigaus ir jautraus filmo nebūtų be puikios aktorių vaidybos ir svarbaus filosofiško filmo režisierės žvilgsnio. „Galvoti apie mirtį reiškia galvoti apie gyvenimą“ – sako režisierė ir kviečia vertinti visas akimirkas, ne tik gražias, bet ir skausmingas.
„Apie tiesą ir melą“ (rež. Orson Welles)
PATI GRAŽIAUSIA APGAULĖ
Tai mokumentikos žanro filmas (dokumentiką imituojjantis filmas), esė kinas, filmas kaip žaidimas. Tai filmas apie klastotę, tikrą žmogų klastojusį garsiausių pasaulio tapytojų darbus. Tai filmas pats esantis ir tiesa, ir klastotė vienu metu. Nieko anksčiau kino istorijoje į šį Orsono Welleso filmo nebuvo, o bandymai sukurti kažką panašaus dar nepasiteisino. Filmo režisierius įrodė, jog yra ne tik vienas įdomiausių kūrėjų, vizionierių kine, bet netgi ir savotiškas kino magas.
„Mariupolis 2” (rež. Mantas Kvedaravičius, ko-režisierė Hanna Bilobrova)
LIETUVIŠKŲ FILMŲ PREMJEROS
Bandant apibūdinti šį filmą pritrūkstu žodžių. Bet labai panašiai man būdavo pamačius ir kitus kultūros antropologo ir kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus filmus. Gerai pamenu, kokį man įspūdį paliko pirmoji pažintis su Kvedaravičiaus kūryba pamačius dokumentiką „Barzakh“ ir kiek ilgai galvojau apie jame vaizduojamus žmones gyvenančius tarp realybės ir sapno, tarp gyvenimo ir mirties. Toks yra ir „Mariupolis 2” – tarp realybės ir sapno, tarp gyvybės ir mirties.
Dokumentikos „Mariupolis“, kurto 2016 metais, pabaigoje pasirodo Roberto Bolaño eilėraštis „Godzila Meksikoje“ (nesu tikra ar eilėraštis liko ir po premjeros kiek pasikeitusiame filme).
Godzilla in Mexico by Roberto Bolaño
Listen carefully, my son: bombs were falling
over Mexico City
but no one even noticed.
The air carried poison through
the streets and open windows.
You'd just finished eating and were watching
cartoons on TV.
I was reading in the bedroom next door
when I realized we were going to die.
Despite the dizziness and nausea I dragged myself
to the kitchen and found you on the floor.
We hugged. You asked what was happening
and I didn't tell you we were on death's program
but instead that we were going on a journey,
one more, together, and that you shouldn't be afraid.
When it left, death didn't even
close our eyes.
What are we? you a sked a week or year later,
ants, bees, wrong numbers
in the big rotten soup of chance?
We're human beings, my son, almost birds,
public heroes and secrets.
Eilėraštį iš ispanų kalbos vertė Laura Healy
