„Apie tiesą ir melą“ (rež. Orson Welles) 

PATI GRAŽIAUSIA APGAULĖ
Filmą žiūrėdama neabejojau, kad dar žiūrėsiu ne kartą vėl ir vėl nustebdama. Jam norisi skambaus epiteto, frazeologizmo, kažko, kas jį išskirtų iš likusios festivalio filmų gausos, nes tokio kito nėra. Pridėsiu dar kelis gramus pompastikos pridurdama, kad, jei reikėtų išrinkti vieną nepraleistiną festivalio filmą, tai būtų būtent jis. O dėl ko? Matyt, todėl, kad jis genialus savo forma ir mintim, bet tuo pačiu ir pašėlusiai smagus. Detalių atskleisti nevalia, bet pamatyti dabar dideliame ekrane – tikra paskata. 

„Totemas“ (rež. Lila Avilés)

KRITIKŲ PASIRINKIMAS
Man tai geriausias neseniai pasibaigusios Berlinalės filmas. Jis primins ne tik Carla’os Simon „Alkarasą”, jo vaiko žvilgsnis susišauks ir su kitu iš Berlyno atskriejančiu dūzgesiu — baskų debiutu „20,000 bičių rūšių”. Šiuos filmus jungia tikras intymumas ir visai kitoks jautrumas, neabejotinai susijęs su tuo, kad režisavo moterys. Taip stipru, kad net norisi lipinti žodį „banga“, tik ne nacionalinė, o moteriška. Bet filmai visai ne apie tai. Greičiau jie — apie pasaulį, kurio formuojamas jaunas žmogus kažkuo tampa.

„Lokių čia nėra“ (rež. Jafar Panahi) 

MEISTRAI
Šis filmas, mano galva, yra pats geriausias pavyzdys, kad turint stiprų motyvą ir kūrybinę idėją, kuriais norisi dalintis, nesvarbus nei biudžetas, nei leidimas kurti. Jafaras Panahis, nors ir visai kitokioje situacijoje, man primena kito festivalio filmo – „Rojaus fragmentai” – herojų Joną Meką, kurio garsi frazė iš filmo „Voldenas“ teigia: „I make movies, therefore I live“. Panahis kuria net ir tada, kai autoritarinė Irano valdžia jam tai draudžia, ir tai kažkuria prasme yra ne tik jo, bet ir laisvos Irano minties egzistavimo sąlyga.  

„Sent Omeras“ (rež. Alice Diop) 

KRITIKŲ PASIRINKIMAS
Stipri dokumentininkė Alice Diop, net ir perkeldama savo kūrybą į vaidybinio kino teritoriją, lieka ištikima tiesai, arba tiksliau – tiesos kompleksiškumui. Atsispyrusi nuo tikro teismo proceso, kurio buvo giliai sukrėsta, ji kalba apie tai, kaip tiesos suvokimas varijuoja priklausomai nuo jos siekiančiojo padėties. Tuo tarpu žiūrovas, siurbte įsiurbtas į klaustrofobišką teismo salę, iš ten neištrūks nesuabejojęs savais įsitikinimais. Tai labai stipri patirtis, vienbalsiai giriama kino kritikų, kurią rekomenduoju tiems žiūrovams, kurie kine nebūtinai ieško lengvų atsakymų.

„Gyventi“ (rež. Oliver Hermanus)

KRITIKŲ PASIRINKIMAS
Kalbant apie filmus, kartais norisi naudoti žodį „didelis“, nors jų dydis sunkiai apibrėžiamas, nes nebūtinai matuojamas apdovanojimais, biudžetu, forma ar tema. Ir visgi, kaip ir „Gyventi“ atveju, kartais išsprūsta toks, rodos, neprofesionalus vertinimas. Gyvenimo prasmės paieška gali nuskambėti banaliai, tačiau jos svarbos nepakvestionuosi. Nors visi filmai iš dalies apie tai, šiame filme ji – pačiame centre. Verkiau daug, bet nepaprastai geromis ašaromis, o jų praplautomis akimis viską vėliau mačiau truputį gražiau. Tokia kiek cheesy rekomendacija vertinantiems klasiką ir joje slypinčią išmintį. 

„Metas išeiti“ (rež. Park Chan-wook) 

MEISTRAI
Man šis filmas nuo pirmų kadrų yra pats geriausias argumentas, kodėl kiną verta žiūrėti dideliame ekrane. Jis turi didelio filmo DNR. Romantiško fatalizmo kupinas filmas apie nemigos kankinamą detektyvą iš pažiūros atrodo kaip nuoseklus žanrinis filmas, tačiau atrodo, kad režisierius mėto pėdas jungdamas filmnoir ir trilerio elementus su subtiliu humoru, tuo pačiu įteisindamas savo unikalų kino kanoną. Kviečiu nebijoti pasiklysti šiame labirintą primenančiame filme, nes Park Chan-wookas yra atsakingas režisierius, kuris iš savo žiūrovų neatima rebuso išsprendimo malonumo.  

„Meile mano“ (rež. Kôji Fukada)

MEISTRAI
Koji Fukada’os kinas labai jaukus ir savas. Nors jis nukelia žiūrovus į tolimą Japonijos kultūrą, savitą gyvenimo būdą, tradicijas, tuo pačiu jame skleidžiasi ir tai, kas itin bendražmogiška. Argi ne tiesa, kad tikrų senų meilių vietos širdyse niekada pilnai neužima naujos — maža vietelė visada liks laisva sugrįžimui? Šis filmas – tai toli gražu ne tradicinė melodrama, o verčiau odė žmogaus netobulumui ir jo pastangoms eiti per ne visada gėlėm klotą gyvenimo kelią.