„Lygumų ežeras“ (rež. Laura Citarella) 

KRITIKŲ PASIRINKIMAS
Man tikrai yra buvę, kad žiūrėjau filmą du kartus tą pačią dieną, nes tiesiog norėjau jame likti. Sėdėdama „Lygumų ežero“ seanse, taip pat nenorėjau, kad jis baigtųsi – vis nudžiugdavau, atsiminusi, kad liko dar daug laiko. O pusvalandžio pertrauka tarp dviejų dalių net šiek tiek prailgo. Kodėl? Nes leistis į šitą mažo Argentinos miestelio auroje skendinčių istorijų labirintą buvo nepaprastai gera. Neatsimenu visų jo vingių, bet nepamiršiu patirto naujumo ir  laisvės jausmo, o kartu – įkvėpimo dar smalsiau atmerkti akis į supančią aplinką. 

„Amerikoje dabar naktis“ (rež. Ana Vaz) 

9 SALĖ
Didelių programos filmų kontekste Anos Vaz filosofišką esėlaikau mažuoju asmeniniu atradimu. Pastangos perjungti perspektyvą iš žmogiškos į kitokią yra labai svarbios, norint iš tiesų susivokti tampriai susisaisčiusiame pasaulyje, ir šis filmas padeda tai padaryti. Esu ne kartą stabtelėjusi ties pasakojimais apie laukinės gamtos ir žmogaus veiklos konfrontaciją būtent Brazilijoje. Šis eksperimentinis noktiurnas iš jos sostinės gatvių yra lyg nedidelis inkliuzas tame plačiame ryškiame vaizdinyje, kur knibždančios džiunglės ir modernybė, su staigiai iškilusiais metropoliais, susiduria visu savo intensyvumu. 

„Kaimynas Abdi“ (rež. Douwe Dijkstra) 

TRUMPAS KONKURSAS: DARBAS PO DARBO
Tai filmas, trumpam suteikęs vilties, kad galime iš tikrųjų susikalbėti, giliai suprasti vienas kitą. Čia du labai skirtingi kaimynai atrado būdą kalbėtis ir būti lygiaverčiame santykyje, nors vienas užaugo smurto kupinose Senegalo gatvėse, kitas – privilegijuotoje saugioje aplinkoje Olandijoje. Kartu jie patvirtina kino galią komunikuoti, vaizdais ir veiksmu reikšti sunkias emocijasbei palengvinti visiems buvimą kartu. Tai labai šviesus ir linksmas filmas, o kartu – tobulas abipusės empatijos pavyzdys. Labai siūlau atrasti trumpą metrą, jei dar nebandėte – tuose mažuose, nuo kelių iki keliasdešimties minučių, pasirodančiuose pasauliuose įvyksta daug įdomių dalykų. 

„Lokių čia nėra“ (rež. Jafar Panahi) ir „Apie tiesą ir melą“ (rež. Orson Welles)

MEISTRAI
Tai du filmai, turintys labai intriguojantį ir komplikuotą santykį su tikrove ir tiesa. Šie du kūrėjai reflektuoja savo santykį su kinu iš labai skirtingų perspektyvų. Jafaras Panahi jau penktą kartą demonstruoja išmanumą ir meistrystę, paleisdamas į pasaulį filmą, kurio neturėjo būti. Jo apmąstymuose ir sau užduodamuose klausimuose juntamas ne tik neišvengiamas poreikis kurti, bet ir frustracija dėl varžomos laisvės. Draudimo sąlygomis kuriami genialūs Panahi filmai man yra vienas įdomiausių šiuolaikinio kino pavyzdžių. Tuo tarpu Orsonas Wellesas kiną apmąsto įspūdingos karjeros pabaigoje. Jis mėgaujasi ir perduoda žiūrovams savo sukauptą išmintį ne tik iškalbingomis citatomis, bet ir pačiu filmu. Gan tiesiogiai jis tampa kino magu ir, pasinaudodamas savo charizma, į „pačią gražiausią apgaulę“ įtraukia kaip į nuotykį. O man jis sugrąžino įkvėpimą, kai to labiausiai reikėjo. 

„Sent Omeras“ (rež. Alice Diop) ir „Duona ir druska“ (rež. Damian Kocur)

KRITIKŲ PASIRINKIMAS
Šie du filmai, paremti tikromis istorijomis, apčiuopia situacijų, kurias sukuria visuomenės ydos, daugiaprasmiškumą. Tai labai sudėtinga užduotis – atkleisti giliausius niuansus, sukurti gyvus veikėjus, neapribotus klišių. Vaidybiniame kine debiutuojanti Alice Diop ir ilgame metre debiutuojantis Damianas Kocurastai įgyvendino meistriškai – čia viskas, nuo dailės iki aktorių, nuo kameros iki scenarijų – yra didelis kinematografinis malonumas, o drąsa gilintis į vidines priežastis, bet ne išorines pasekmes, yra tikra atgaiva į juoda-balta linkusiame skilti pasaulyje. Dėl priešingų perspektyvų ksenofobijos ir rasizmo temoje šiuos filmus labai įdomu žiūrėti kartu – būdami labai skirtingi, bet vienodai gilūs, jie labai papildo viena kitą.