Andžela dirba laukuose spiginant karštai Pietų Italijos saulei. Vieną dieną ten išėjusi kartu su kitais nelegaliais darbininkais Andžela nebegrįžta. Šį tragišką ir paslaptingą dingimą išgyvena mylintis vyras Džiuzepė ir jųdviejų sūnus Anto. Vyras nusprendžia ieškoti darbo toje pačioje fermoje, vildamasis išsiaiškinti tiesą apie žmonos mirtį, tačiau susiduria su žiauria realybe, kuri kėsinasi nuo jo ir sūnaus gyvenimų nutraukti apsauginį magijos šydą.

„Broliai De Serio tėvo ir sūnaus išgyvenimo dramą tapo švelniais šiuolaikinės pasakos potėpiais, adaptuodami humanistinę itališkojo neorealizmo empatiją darbininkų klasei. Vaizduodami nuskriaustus, socialinėse paraštėse gyvenančius žmones, režisieriai šiuolaikinėje Europoje išnaudojamų migrantų darbuotojų gyvenimus perkelia į pasakiškos gėrio ir blogio kovos rėmus. Geriausia gynyba šiame mūšyje tampa nuoširdus tikėjimas užuojautos galia." (Andrei Tănăsescu)

Rekomendacijos nepaprastų patirčių pratęsimui su knyga:

Gianfranco Calligarich „Paskutinė vasara mieste"
Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita" atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale" Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.