Psichikos sutrikimų turintiems žmonėms skirtoje įstaigoje apsigyvenusi Marija kaipmat susidraugauja su Dragana. Deja, draugių santykiai pašlyja abiem įsimylėjus ramų ir drovų Robertą. Kiekvieną pacientų veiksmą lydint slogiam ir valdingam gydytojų žvilgsniui, paauglių meilės trikampis, suteikęs atsipalaidavimo ir troškimo laisvę, greitai prisipildo pavydo ir smurto. Kovoje tarp represinės valdžios ir žmogiškosios prigimties nugalės meilė ir bendrumas.

„Ivanas Ikićius kelerius metus rinko informaciją ir repetavo, kad antrame ilgametražiame filme pagrindinius vaidmenis atliktų tikri mokymosi sutrikimų turintys įstaigos gyventojai. Režisierius stato žiūrovą į akistatą su paslėpta realybe, suteikdamas balsą kine dažnai stereotipiškai vaizduotiems žmonėms. Jis atskleidžia universalų ir optimistišką žmogiškumą, įrodydamas, kad kinas geba suderinti etiką, tiesą ir lyriškumą." (Andrei Tănăsescu)

---