„Vienas geriausių dokumentinių filmų 2017 metais – jaudinantis, intelektualus, nuoširdus. Motinos ir dukros dialogai dabartiniame Europos kontekste atrodo ypač aktualūs ir svarbūs. Tai filmas, kuris tikrai nepaliks abejingų.“ (M. Valiūnaitė)

Režisierės Milos Turajlic šeimos bute Belgrade yra durys, kurios nebuvo atidarytos daugiau nei 65 metus. Durys, skiriančios dviejų šeimų gyvenimus, skatina susimąstyti, kuo virsta Serbija po demokratinės revoliucijos. Režisierė filme piešia detalų savo motinos, buvusios politinės aktyvistės Srbijankos Turajlic, portretą. Paskatinta savo studentų Srbijanka tapo revoliucijos lydere. „Kitoje durų pusėje“ tai, kas asmeniška, neatskiriama nuo to, kas politiška, nagrinėjami šeimos pasirinkimai, jos narių nusivylimas pereinamojo laikotarpio rezultatais. Atrodo, kad laikai pasikeitė, tačiau šalyje vėl tenka spręsti panašius klausimus. Kuo skiriasi naujos kartos požiūris į šalies istoriją ir dabartinę situaciją?