„Rekomenduoti visiems, kas kine ieško grožio ir nori pamedituoti, pailsėti nuo skubančio pasaulio. Ir filme, ir realiai pinant gėlių vainikus reikia visiško susikaupimo bei vidinės ramybės. Tai lyg metafora žmogaus, kuriam kartais reikia sustoti, išsivalyti iš vidaus, kad galėtų gyventi toliau.“ (S. Lingevičiūtė)

Šeinas – gražus vyras, bet mylimi žmonės vienas po kito jį palieka. Pičas jį jau seniai myli, bet ir pats serga plaučių vėžiu. Jis grįžta iš Bankoko, kur pabėgo po to, kai kaimiečiai sudegino jo motiną. Kol Pičo nebuvo, Šeinas vedė ir susilaukė dukters. Bet vieną dieną didžiulis pitonas pražudo jo dukrelę, o vyras pradeda gerti, kol galiausiai jį palieka ir žmona. Pičas atsisako gydytis ir grįžta į gimtąjį kaimą, kad paskutines gyvenimo akimirkas praleistų su mylimu vyru. Šeinas taip pat vis dar myli Pičą ir dėl jo nusprendžia kuriam laikui tapti vienuoliu, manydamas, jog jo maldos ir asketiškas gyvenimas padės Pičui pasveikti. Meilė priverčia širdį plakti greičiau ir kartu yra labai trapi, kaip „baisri“ gėlių vainikai, aukojami Budai.