Jeanui Vigo buvo dvidešimt penkeri, kai sukūrė savo debiutinį trumpametražį dokumentinį filmą „Apie Nicą“. Prasidėjęs kaip įprastas kelionių dienoraštis, režisieriaus ir jo bendražygio Boriso Kaufmano sumanumo dėka, filmas „Apie Nicą“ greitai tapo satyriniu miesto ir jame gyvenimu besimėgaujančios buržuazijos portretu. Pasitelkiant jaudinantį ir ironišką montažą, nebylioje kino poemoje atskleidžiama ekonominė realybė, besislepianti po tviskančiu kurorto prie Viduržemio jūros fasadu. Kartu tai ir kandus žvilgsnis į 1930-ųjų prancūzų kultūrą.

„Šis filmas – kaip moneta, turinti dvi puses. Viena vertus, gali pasimėgauti žvilgsniu į praeitį ir tiesiog tyrinėti, kaip atrodė žmonės prieš beveik šimtą metų. Kita vertus, režisierius atsiskleidžia kaip didis maištininkas, kuris jau debiutiniame darbe aiškiai išsako poziciją socialinės nelygybės tema.“ (M. Valiūnaitė)