„Tai eksperimentinis filmas, reikalaujantis žiūrėjimo pastangų. Tie, kurie įsijaus ir leisis užkariaujami režisieriaus pasąmonės, iš salės išeis su savo kadru, kuris dar ilgai nepaleis.“ (S. Lingevičiūtė)

Tai paskutinis režisieriaus filmas, sukurtas vien iš statiškų vaizdų. Jį sudaro dvidešimt keturi 4,5 minutės filmai, įkvėpti režisieriaus mėgtų paveikslų ir fotografijų. Filmas – lyg hipnotizuojantis žvilgsnis į Kiarostami paslaptingą pasąmonę. Režisierius „24 kadrus“ kūrė paskutiniais savo gyvenimo metais, tad kino kritikai filmo žiūrėjimo būseną lygina su mirties akimirka, kai žmogaus pasąmonė išleidžiama iš ilgai užkimšto butelio. Režisieriaus taip mėgtas vėjas, bangavimas, sniegas vis pasikartos ir šiame filme. O žmonių nebuvimas kadre – kontrastingai suponuoja jų buvimą. Kiarostami dar kartą teigia, jog žmonių egzistencija sujaukia natūralų pasaulį, gyvenantį savo paslaptingu ritmu.