2015 metų Berlyno kino festivalio „Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų apdovanotas režisierius naujausiame filme atsisuko į visai kitus žmones, kuriuos nebyliais pavertė istorija. Čilės Patagonijos indėnus beveik išnaikino kolonialistai. Patricio Guzmánas sukūrė poetišką metaforą, susiejančią kraupius istorinius įvykius su vandens platybe. Jis pastebėjo, kad Čilė turi kone 4 tūkst. km ilgio pakrantę, bet dabartinių šalies gyventojų ryšys su Ramiuoju vandenynu yra beveik nutrūkęs. O senų senovėje klajoklių kaveskarų (arba „vandens žmonių“) gentis irklavo aukštyn ir žemyn palei bekraštį Čilės krantą. Jie ramiai gyveno visiškoje darnoje su vandenynu, kuris buvo ir jų pragyvenimo šaltinis. Dėl kolonializmo beliko labai nedaug liudininkų, galinčių papasakoti tikrą tiesą apie kadaise klestėjusius žmones. Bendraudamas su paskutiniais gyvais kaveskarų genties indėnais režisierius įamžina žiauraus ir negailestingo genocido paveikslą.

„Sukūręs nepamirštamą šedevrą „Mūšis už Čilę“ ir atskleidęs demokratiškai išrinktos prezidento Salvadoro Allende’s vyriausybės paskutines dienas valdžioje, maestro Patricio Guzmánas šįkart pasakoja  apie du dešimtmečius trukusią generolo Augusto Pinocheto diktatūrą ir jos užtildytus, „pradangintus“ balsus.“ (E. Pukšta)