Škotų kilmės režisieriaus Peterio Mullano filmas nepateko į 2002 m. Kanų festivalio konkursinę programą, bet tais pačiais metais laimėjo pagrindinį Venecijos kino festivalio pagrindinį apdovanojimą "Auksinį liūtą" ir specialų Toronto kino festivalio prizą. Šis kūrinys taip pat sukėlė neigiamas Vatikano reakcijas ir kai kurių kardinolų buvo išvadintas antikatalikišku, todėl šv. Bažnyčios atstovai įvairiais būdais ragino boikotuoti jo seansus. Tačiau XX a. viduryje Airijoje išpopuliarėjusios Magdalenos prieglaudos iš tiesų veikė iki 1986 m., o per pastaruosius tris dešimtmečius net 30 tūkst. merginų prisipažino patyrusios žiaurų smurtą vietoj žadėtojo rūpestingo gailestingumo. Peteris Mullanas privertė atverti akis ir visam pasauliui parodė šokiruojančią realybę, kokios galbūt niekas net neįsivaizdavo. Filmo scenarijus remiasi tikromis istorijomis ir atskleidžia barbarišką Katalikų Bažnyčios priedangoje dirbusių vienuolių ir kunigų elgesį su jaunomis merginomis, kurios tik flirtuodavo su vaikinais, laukdavosi vaikelio nesusituokusios ar tapdavo prievartautojų aukomis. Magdalenos prieglaudos buvo laikomos savotiškais kalėjimais, kuriuose jokio teismo nenubaustos ir savo šeimų atstumtos merginos privalėjo atpirkti savo "nuodėmes". Dievo vardu veikusios vienuolės stengėsi išgelbėti tų merginų sielas, bet sadistiškais metodais vertė jas kentėti fiziškai ir psichologiškai.