Režisierius Vitaly Mansky apie Rusiją: „Nebegalėjau ten gyventi ir dirbti“

Auksė Podolskytė

 

Vilniuje vieši „Kino pavasario“ programoje „Baltijos žvilgsnis“ rodomo dokumentinio filmo „Giminaičiai“ („Rodnye“) režisierius Vitaly Mansky. Sukūręs filmą, kurį taikliai apibūdina frazė „Ukrainos krizė, mano šeima ir aš“, režisierius sako, kad buvo priverstas palikti Maskvą.

2014 m. kino kūrėjas išsiruošė į kelionę po gimtąją Ukrainą – Lvovą, kur gimė ir gyvena jo motina, Odesą, Sevastopolį, Krymą ir Donbasą – ir filmuodamas giminaičius, palaikančius skirtingas puses, sulipdė susiskaldžiusios Ukrainos portretą. Kelionėje V. Mansky netikėtai sužinojo apie savo šaknis. 

Po filmo peržiūros režisierius V. Mansky auditorijai atskleidė filmo kūrimo užkulisius, dalinosi įžvalgomis apie Ukrainos ir Rusijos ateitį bei giminaičių reakcijomis. 

Filmo pabaigoje yra užuomina, kad filmas pakeitė jūsų gyvenimą. Kokie tie pokyčiai? 

– Palikau namus Maskvoje, dabar gyvenu Rygoje. Gyvenimas labai pasikeičia, kai pakeiti gyvenamąją vietą, bet buvo neįmanoma ten likti. Rygą pasirinkau, nes nebuvo laiko galvoti, reikėjo apsispręsti per 5 minutes. Buvo paprasčiau gauti leidimą gyventi Latvijoje. 

Už filmą apie Šiaurės Korėją („Čia visad šviečia saulė“) Rusijoje buvote apdovanotas Nikės statulėle. Atrodo keista, kad išvykote. Kokios priežastys lėmė jūsų persikėlimą į kitą šalį? 

– Gyvenau Rusijoje ne tam, kad gaučiau premijų. Ten tiesiog nebebuvo kuo kvėpuoti. Konkretų spaudimą galima ištverti, bet nebegalėjau ten gyventi ir dirbti. Tiksliau sakant, uždrausta skirti man bet kokių projektų finansavimą. Vis dėlto kartą per metus nuvažiuoju į Rusiją organizuoti „ArtDoc Fest“ festivalio. 

Filmo anonsas: 

 

Kaip sprendimas palikti Rusiją pakeis jūsų kūrybą? 

– Rusija manęs „nepaleidžia“. Dar ją jaučiu ir kol kas savo kūryboje nematau kitų, pavyzdžiui, latviškų, temų. 

Ar visi jūsų giminaičiai matė filmą ir kokia buvo jų reakcija? 

– Teta Nataša Sevastopolyje ir senelis Miša Donecke nematė filmo, visi kiti matė. Pažiūrėję filmą sakė, kad suprato, kodėl įtikinėjau juos filmuotis, kodėl tai svarbu. Iš pradžių nė vienas nenorėjo filmuotis. 

Kaip į filmą reagavo jūsų mama? 

– Mama matė filmo premjerą Karlovi Varų kino festivalyje. Ją apgyvendino puikiame viešbutyje, ji davė interviu. Mamos vaikystės svajonė buvo būti aktore, todėl džiaugiuosi galėjęs prisidėti prie jos išsipildymo. 

Filme apie Šiaurės Korėją „Čia visad šviečia saulė“ akivaizdu, kad šalies realybė nėra tikra, bet Donecke vėliavos su Stalino atvaizdu atrodo dirbtinai. Ar jos buvo tikros? 

– Praėjusiame filme siekiau parodyti, kad gerovė, kurią Šiaurės Korėjos vyriausybė nori vaizduoti, yra netikra. Tai, kas vyksta Donecke, yra baisu, absurdiška ir kafkiška. 

Ką dabar veikia jaunuolis Ženia, kuris buvo pašauktas į kariuomenę. Kaip jam sekasi? 

– Ženia tarnavo pusantrų metų, po to pasirašė sutartį ir tapo kariu. Šiuo metu jis yra karo zonoje. 

Filme močiutė Lena nuolat skundžiasi, kad Ženia vis „prilipęs“ prie kompiuterio. Ji sako, kad jos sūnūs, išėję į armiją, tapo vyrais. Ar Ženia irgi pasikeitė? Ar vėliau močiutė pasakė, kad jis tapo vyru? 

– Tetą Leną ištiko insultas. Tolikas, jos sūnus, kuris filme tylėdamas sėdėjo prie krosnies, dabar taip pat tylėdamas ją prižiūri. Ji nežino, kad jos anūkas Ženia iš tikrųjų ją saugo. 

Ar buvo sunku išlikti nešališkam filmuojant giminaičius? 

– Nesu neutralus žmogus. Iš tiesų man buvo labai sunku nesikišti, bet stengiausi. Esu vienintelis iš giminės, kuris su visais bendrauja. Ruošiuosi nuvažiuoti į Sevastopolį ir ten parodyti filmą. Taip pat norėčiau jį parodyti Donecke, tik kol kas niekas nekviečia.

Vitaly Mansky
Vitaly Mansky

Kaip filmas buvo priimtas Rusijoje? 

– Filmas Rusijoje buvo parodytas vieną kartą – „ArtDoc Fest“ festivalyje. Buvo surengti trys seansai – Maskvoje, Sankt Peterburge ir Jekaterinburge. Maskvoje buvo parodytas pusantro tūkstančio vietų salėje. 2016-ieji Rusijoje buvo paskelbti kino metais, o filmas „Giminaičiai“ – antivalstybiniu, bet Rusijos kino kritikų premija atiteko šiam filmui – absurdiška situacija. 

Filmo žiūrovams šis filmas yra tarsi priemonė suprasti, kaip Ukrainą palietė karas. O ką supratote jūs? 

– Man, pragyvenusiam Ukrainoje 18 metų, o visą likusį gyvenimą – Maskvoje, būtų sunku nesuprasti, kas vyksta. Aš šitą filmą kūriau ne tam, kad suprasčiau, o tam, jog pajausčiau. Jausmų plotmėje praturtėjau. Filmas rodomas užsienyje, už buvusios Tarybų Sąjungos ribų, todėl tikiu, jog per jausmus padeda šią tragediją suprasti ir kitiems. 

Kaip atrodė jūsų komanda? Su kuo filmavote?

– 80 procentų filmo nufilmavome dviese – aš ir operatorė. Kai kurioms scenoms pasikviesdavome garso režisierių ar du papildomus operatorius, bet daugiausia laiko buvome dviese. Tai ketvirtas filmas su operatore Alexandra Ivanova. Praėjusiais metais ji šiame festivalyje pristatė filmą „Čia visad šviečia saulė“. Sakė, kad Lietuvoje viskas labai skanu. 

Ar jūs pats matote Rusijos ir Ukrainos klausimo sprendimą? 

– Žinoma – išvesti kariuomenę, atiduoti Krymą, Hagoje nuteisti karo nusikaltėlius ir kitus kaltuosius. 

O kaip tai padaryti? 

– Reikia tuo patikėti. 

Kokią matote Rusijos ateitį? 

– Tarp mano tikėjimo ir nuojautos – didelė praraja. Norėčiau manyti, kad atsitiks taip, kaip tikiu, bet bijau, jog bus taip, kaip jaučiu.